Pokalbis su kompozitoriumi Ryčiu Mažuliu.
Gimnazijos mokiniai turėjo išskirtinę galimybę dalyvauti XV Lietuvos nacionalinio moksleivių muzikos kūrinių konkurso „Mano nata“ kūrybinėje laboratorijoje su kompozitoriais Beata Juchnevič ir Ryčiu Mažuliu. Jaunųjų kūrėjų meno sklaidą skatinantį ir reikšmingą poveikį Lietuvos kompozicijos mokyklos tęstinumui darantį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Po aktyvaus darbo kūrybinėje laboratorijoje pakvietėme maloniam pakalbiui vieną ryškiausių lietuvių šiuolaikinės muzikos kompozitorių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos katedros profesorių, Lietuvos nacionalinės premijos laureatą Rytį Mažulį.
Kompozitorių kalbino Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos IIIa klasės mokinės Aurėja Černytė, Flora Kemundrytė, Ula Poškaitė, Aurėja Simanavičiūtė (mokytoja Sandra Kriukienė).
Kaip vertinate nacionalinį moksleivių muzikos kūrinių konkursą „Mano nata“?
Šis konkursas, 2024 metais įvyksiantis jau 15 kartą, yra vienas svarbiausių įvykių mūsų šiuolaikinės muzikos scenoje. Prasidėjęs gana kukliai, moksleivių kūrybos konkursas išsivystė į išties didelį renginį su solidžiu baigiamuoju koncertu, profesionaliais atlikėjais, autoritetinga žiuri, televizijos transliacija, laureatų apdovanojimu. Renginiui buvo suteiktas nacionalinis statusas, prie Lietuvos kompozitorių sąjungos įkurtas „Mano natos“ biuras, kurio darbuotojai rengia projektus. Manau, kad svarbiausias iš jų – kompozicijos mokymosi propagavimas regionuose, kūrybai gabių moksleivių paieška ir galimybių mokytis, konsultuotis su profesionaliais kompozitoriais sudarymas. Neabejoju, jog tai – vienas svarbiausių svertų kompozicijos studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje populiarinimui ir naujų studentų pritraukimui: per dešimtmetį ši sistemingai vykdoma veikla prisidėjo prie kompozicijos katedros suklestėjimo. Lyginant su skurdžia padėtimi iki 2010 metų, kai jautėme didžiulį naujų studentų trūkumą (tuo metu buvau katedros vedėju, ir sunku buvo rasti veiksmingų priemonių padėčiai pagerinti). Tačiau prisijungus Ričardui Kabeliui, jis pasiūlė atgaivinti moksleivių kūrinių konkursą, kuris 20 a. aštuntajame dešimtmetyje yra vykęs ir mes abu, tuomet moksleiviai, esame jame dalyvavę su savo kūriniais. Nepaprastai džiaugiuosi, kad ši idėja per 15 metų išaugo, pasiekė aukštumas.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos katedroje dirbate su jaunaisiais kūrėjais. Ar labai skiriasi juos dominančios temos, nuo tų, kurios buvo svarbios Jums, kai pradėjote kurti?
Esminiai dalykai, ko gero, tebėra tie patys: įvaldyti kūrybinio darbo metodus, tapti profesionalu, diplomuotu kompozitoriumi, domėtis pasaulinėmis šiuolaikinės muzikos tendencijomis ir būti modernios muzikos specialistu. Prisimenu, kaip mano Mokytojas Julius Juzeliūnas savo studentams persakydavo Juozo Gruodžio citatą: „Jei nestudijuosime šiuolaikinių reiškinių, nelavinsime modernaus mąstymo, tai teks atgal į šūdračius sėstis…“ (negalėdamas prisiminti tiksliai, laisvai perteikiu šios minties esmę su sodria lietuviška metafora pabaigoje). Galima pasidžiaugti, jog dabar visa informacija yra prieinama ir kūrybos laisvė neribojama ideologijų, kaip buvo sovietmečiu (studijuodami anais laikais, savo kailiu pajutome geležinės uždangos ir propagandos įtaką, kuomet valdžia sistemiškai siekė „įkinkyti“ kultūrą ir meną tarnauti politiniams tikslams – tokiais devizais, kaip „menas priklauso liaudžiai“ buvo meistriškai manipuliuojama, ir kūrybinė laisvė būdavo nuolat ribojama daugiau ar mažiau drastiškomis priemonėmis).
Kompozicijos mokėtės vieno žymiausių lietuvių kompozitorių profesoriaus Juliaus Juzeliūno klasėje. Kokią įtaką Jūsų kūrybos stiliaus formavimuisi padarė ši asmenybė? Galbūt yra ir kitų lietuvių kompozitorių, iš kurių mokėtės?
Galbūt labiau tiesioginę, ženklesnę įtaką mano stilistikai ir technikos priemonėms padarė Bronius Kutavičius, pas kurį mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tačiau Julius Juzeliūnas padarė didžiulę įtaką bendresne prasme: jis buvo ne tik kūrybos mokytojas, bet ir auklėtojas, filosofas ir dvasinis vadovas, nepaprastai daug padaręs savo studentų akiračiui ir mąstymui plėsti, lavinti. Jis buvo geriausias neeuropinių kultūrų žinovas anais laikais, atnešdavo pasiklausyti klasikinės indų muzikos, pasisakydavo prieš europocentrizmą ir pan. Nepiršo per prievartą savo komponavimo sistemos ar technikos, niekada pamokose nepaimdavo pieštuko ir netaisydavo klaidų, bet išmokė mus pačius būti atsakingais, „galvoti savo galva“. Dar norėčiau paminėti labai didelę Osvaldo Balakausko kūrybinių principų įtaką (nors tiesiogiai jis nebuvo mano mokytoju), nes jo propaguojamos sistemiško komponavimo, stilistinio grynumo, kūrinio komponentų integralumo idėjos mane lydėjo visą gyvenimą…
Jūsų kūryba neretai apibūdinama prieštaringos reikšmės epitetais – „minimalistinis maksimalizmas“, „erdviškumas ir vienišumas“, „sudėtingas paprastumas“ ir pan. Ar teisinga būtų teigti, kad priešingybių susiejimas ir derinimas, tai vienas ryškiausių Jūsų kūrybos bruožų? Kaip savo kūrybą apibūdintumėte Jūs?
Iš tiesų, terminas minimalizmas turėtų reikšti muzikinės medžiagos redukciją, sumažinimą, tačiau kai kuriuose mano kūriniuose medžiagos yra labai daug, susidaro ypatingai tiršta faktūra, ir, pavyzdžiui, gali būti 48 partijos – tarsi 48 virtualios „rankos“, vienu metu skambinančios fortepijono klaviatūros garsais (sutikčiau su įžymiuoju olandų kompozitoriumi, europietiško minimalizmo pradininku Louis Andriessenu, jog tinkamesnis terminas čia būtų repetityvinė muzika). Todėl tos Jūsų paminėtos priešybės gana tiksliai apibūdina mano kūrybą, nes netgi vienos nuotaikos, ar vieno plano kompozicijoje, kurią galėtume pavadinti monistine (mono – vienas), vyksta muzikinių komponentų (kartais labai smulkių, jeigu panaudojami mikrointervalai ar mikroritmai) priešpastatymas.
Kaip sugalvojate kompozicijų pavadinimus (pvz.: „Begarsis“, „Grynojo proto klavyras“, „Čiauškanti mašina“, „Palindromas“ ir kt.)? Pirmiausia gimsta kūrinio idėja, o gal atvirkščiai – konstrukcija?
Ši pavadinimų problema kartais išsisprendžia tarsi savaime, ypač kuriant vokalinę muziką, kur žodinis tekstas dažniausiai padiktuoja ir pavadinimą („Apstulbusi akis prarado amą“, „Ramybė“, „Karalius Karolis“, „Talita cumi“). Rašant abstraktesnę kompoziciją, kartais pavadinimą pasufleruoja struktūrinė garsų organizavimo idėja (pavyzdžiui, „Mėbijaus lapo kanonas“). Tekdavo kartais ir „pasiskolinti“ pavadinimą iš senovinių kompozitorių (tarkime, Johannes Ockeghemo iš 15 amžiaus – „De plus en plus“, vis daugiau ir daugiau), arba performuluoti ir šiandien gyvenančių, netgi gerai pažįstamų kompozitorių (pavyzdžiui, Algirdo Martinaičio „Gyvojo vandens klavyras“ pavirto „Grynojo proto klavyru“, prisiminus dar ir garsųjį Emanuelio Kanto veikalą „Grynojo proto kritika“). Ne vieną kartą buvau kritikuojamas už nelietuviškus pavadinimus, kaip „Schizma“, „Dragma“, „Eskhatos“ ir daugelį kitų, tačiau kartais pavykdavo pavadinti ir lietuviškai, kaip „Balnojo tėvelis“, „Miegas“, „Atkelk vėlių vartelius“, kai kūrybiniai sumanymai susiliesdavo su folkloro tematika.
Viename interviu teigėte, kad Jums svarbu gyvas kūrinio atlikimas ir, kad nesate „elektroninis“ kompozitorius, kuris kurtų kompiuteriui. Kai kuriuose kūriniuose naudojate specifines kompiuterio galimybes, netgi, teigiama, kad traktuojate kompiuterį kaip savotišką „superfortepijoną“. Ar siekiate išlaikyti pusiausvyrą tarp technologijų ir gyvos muzikos? Kaip manote ar technologijos ilgainiui nustelbs gyvą atlikimą?
Iš tiesų, man labai svarbus gyvas atlikimas, bendradarbiavimas su atlikėjais, ir tikrai nenorėčiau vien tik prie kompiuterio sėdėti, kaip daro tikri elektroninės muzikos kompozitoriai. Ir, ko gero, klasikinės šiuolaikinės muzikos tradicija man yra svarbesnė, negu vien tik kurti garso spalvas, sintezuoti tembrus, nes man žymiai įdomiau savo sugalvotoms struktūroms suteikti formą, užrašyti partitūrą. Tačiau mano kūriniuose neretai pasitelkiamos technologijos, elektroninė fonograma, kompiuteriniai garso takeliai atlikėjams. Ir, kaip Jūs minėjote, vienu metu labai domėjausi kompiuterio valdomu fortepijonu. Vis dėlto technologijas suprantu labiau kaip darbo priemonę, suteikiančią daugiau galimybių, ir tikiu, kad tikrai neišnyks akustinė muzika, orkestro instrumentai, tikras fortepijonas su klavišais, mechanika, tikromis stygomis ir t. t.
Ar Jūs pats muzikoje ieškote kūrybinio įkvėpimo? Kokios muzikos klausotės?
Kai turiu laiko, klausausi įvairios muzikos, pavyzdžiui, vėlyvųjų viduramžių daugiabalsumo, klasikinės indų muzikos, japonų gagaku, artimųjų rytų muzikos su fantastiškai turtinga melodika ir daugybe dermių (makamų), bet galiu ir Beethoveno „Hammerklavier“ su dideliu dėmesiu perklausyti, jau nekalbant apie 20 – 21 amžiaus muziką, kuri yra tarsi „kasdieninė duona“. Prisimindamas jaunystę, retkarčiais klausausi 1970 roko muzikos, džiazo, disko ir kt. (visko negalėčiau išvardinti). Vis dėlto nėra taip, kad paklausęs patikusio kūrinio, pats iškart pradėtum kažką panašaus kopijuoti… Kūrybinės idėjos kyla matyt tada, kai labai įsigilinu į tam tikrus parametrus ar technikas, ypač laiko organizavimo modelius, ilgai apie juos mąstau ir kažkada pajuntu, kad čia jau gali prasidėti naujas kūrinys…
Dėkojame už pokalbį.
Nuotraukos autorius: Dmitrijus Matvejevas © MILC
Nuotrauka iš: https://www.mic.lt/lt/baze/klasikine-siuolaikine/kompozitoriai/mazulis/